Trąšos / NPK Trąšos
NPK Trąšos
Norint išauginti geros kokybės ir maistinės vertės produkciją augalus būtina aprūpinti maisto medžiagomis: azotu, fosforu ir kaliu, bei vis didesnę svarbą įgaunančiais mikroelementais. Trūkstant bent vieno iš šių elementų sutrinka normalus augalo augimas ir vystymasis. Skirtingoms augalų rūšims reikalingas ir skirtingas makro bei mikro elementų kiekis. Tinkamai sureguliavus tręšimo sistemą, augalų derlius būna didesnis ir kokybė geresnė, jie tampa atsparesni ligoms ir kenkėjams, lengviau pakelia nepalankias gamtines sąlygas (šaltį, sausras). Tik geros trąšos ir tinkamai parinktos augalų apsaugos priemonės padės Jums pasiekti maksimalių rezultatų Jūsų laukuose.
Azotas – pagrindinis augalų mitybos elementas. Gerinant mitybą azotu, augalų lapai užauga dideli, įgyja tamsiai žalią atspalvį, pailgėja jų vegetacijos periodas. Trūkstant azoto, augalų lapai būna smulkūs, šviesiai žali, ima gelsti, greičiau bręsta.
Fosforas yra vienas iš pagrindinių maisto elementų. Augalų gyvenime ir vystymesi fiziologinis fosforo vaidmuo yra nepaprastai didelis. Fosforas dalyvauja angliavandenių sintezėje, cukraus kaupimosi procese. Įvairūs fosforo junginiai įeina į ląstelių branduolių fermentų, koofermentų sudėtį. Esant dideliam fosforo trūkumui, augalai nenormaliai vystosi, menkai auga, lapai susisuka, audiniai apmiršta, stiebai įgyja violetinį atspalvį.
Augalai labai jautrūs fosforo trūkumui gyvenimo pradžioje. Jei augalai gauna mažai fosforo iš dirvožemio, tai jauni lapai jį pasisavina iš senųjų. Augalams bręstant, fosforas kaupiasi sėklose, o vegetatyvinėse dalyse jo lieka mažai.
Kalio negali pakeisti kiti maisto elementai. Kai jo trūksta, augalų lapuose susikaupia neperdirbto į organinius junginius mineralinio azoto. Trūkstant kalio, augalai būna neatsparūs sausroms, jie anksčiau nuvysta, sutrinka normali medžiagų apykaita ir būna mažesnis derlius. Be to, kalis sumažina vandens transpiraciją. Kai kalio pakanka, augalų chlorofilas geriau išnaudoja saulės energiją. Kalis ne tik teigiamai veikia asimiliaciją, bet ir palengvina cukrų transportavimą. Gausiai tręšiant amoniakiniu azotu, kalis augalams būtinas, nes tada amoniakinis azotas greitai sunaudojamas aminorūgščių sintezei ir nesusidaro augalams kenksminga NH4+ jonų koncentracija.
Augalų fiziologijoje kalis yra vienas reikšmingiausių katijonų, įeinantis ne tik į augalų audinius, bet turintis įtakos fiziologinėms ir biocheminėms funkcijoms. Viena pagrindinių kalio savybių yra sugebėjimas įsigerti į augalų audinius. Tai lemia ląstelių membranų savybė greitai praleisti kalio jonus. Todėl kalis pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurios gali būti svarbios įvairiems fiziologiniams procesams: meristemos augimui, vandens režimui, fotosintezei.
Siera yra sudėtinė aminorūgščių dalis, įeinanti į augalų baltymų ir kai kurių fermentų sudėtį. Augalams ji – gyvybiškai svarbus elementas, pagal reikšmę esantis greta azoto, fosforo, kalio ir magnio. Trūkstant sieros, fotosintezė sumažėja iki 40 proc., o augalų badavimo požymiai yra panašūs kaip ir azoto stygiaus atvejais (pagelsta lapai). Į augalus siera patenka daugiausia oksidų (sulfatų) forma. Iki 30 proc. jos augalai gali paimti iš atmosferos sieros anhidrido pavidalu. Šiuo metu, mažėjant oro taršai, su krituliais patenka ir mažiau sieros.
